Pirmoji Lietuvos elektrinė - hidroelektrinė? Netikėti faktai apie mažąją hidroenergetiką

Balandžio 17-oji - Lietuvos energetikų diena. Teigiama, kad būtent šią dieną 1892-aisis Rietave, Bogdano Oginskio dvare, pirmą kartą Lietuvos istorijoje įsižiebė elektros lemputė - pirmiausia apšviesti dvaro rūmai, bažnyčia, o vėliau ir turtingų miestiečių namai. Lietuvos elektrifikacija neabejotinai prasidėjo Žemaitijoje, tačiau ar tikrai Oginskių dvare?

Pirmosios hidroelektrinės - vandens malūnai

Yra ir kita nuomonė - vanduo elektros gamybai Lietuvoje pradėtas naudoti dar 1878-aisiais metais Kretingoje, inovacijas mėgusio grafo Juozapo Tiškevičiaus dvare, teigiama Juliaus Kanarsko monografijoje „Kretinga. Praeities skraistę praskleidus“. Tuo tarpu „Lietuvos energetikos“ VI-ajame tome šiame kontekste minimi 1890-ieji. Pirmoji hidroelektrinė nebuvo labai galinga - iš pradžių ji apšviesdavo tik rūmus. Kaip bebūtų, galime tik džiaugtis, kad Oginskių ir Tiškevičių dvarai konkuravo dėl inovacijų.

Apie 1900-uosius pastatyta dar viena hidroelektrinė Žemaitijoje, Sukančiuose, ant Virvytės upės, Tiškevičių dvare. 1903 metais hidroelektrinė pradėjo veikti Kairiškių dvaro popieriaus dirbtuvėje ant tos pačios Virvytės. Tuo pat metu Biržuvėnuose, popieriaus fabrike ir elektrinėje, Virvytės vanduo suko Rygos Ferdinand Meyjer pramonės įrengimų gamykloje pagamintas hidroturbinas. Po keleto metų, 1910-aisiais, Anykščiuose ant Šventosios upės pastatytas vandens malūnas ir elektrinė, kurios turbinas gamino Juozas Vilnonis, vienas iš elektrinės savininkų.

Visos šios ir kitos pirmosios hidroelektrinės statytos be detalių projektų, naudojantis patirtimi, sukaupta statant vandens malūnus. Lietuvai tapus nepriklausoma, įsibėgėjo ne tik privačių hidroelektrinių statyba, bet ir upių tyrimai.

Pirmieji hidroenergetikai

Pirmasis svarbesnis darbas, susijęs su Lietuvos hidroenergetika, buvo Henriko Merčingo (1860-1916) parengtas eskizinis projektas, skirtas potencialiam Nemuno ruožo panaudojimui hidroenergetikai. Taip pat yra žinoma apie H. Merčingo 1911-aisiais parengtą Birštono hidroelektrinės projektą, kurį vėliau tobulino Lietuvos hidroinžinieriai.

Steponas Kolupaila (1892-1964), aktyvus hidroenergetikos propaguotojas, būsimas universiteto profesorius bei Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas, išmatavo 206 upių baseinų plotus, patikslino pavadinimus, pirmasis apskaičiavo Nemuno ir kitų Lietuvos upių žiemos nuotėkį. Minimali galia, jo skaičiavimu, siekė 160000 AJ (119 MW), maksimali - 267000 AJ (199,5 MW). Šis skaičiavimo metodas yra plačiai naudojamas iki šiol.

1929-aisiais elektros inžinierius Jonas Smilgevičius (1894-1984) Lietuvos vyriausybei pateikė išsamų pasiūlymą dėl hidroelektrinių statybos prie 20 Lietuvos upių. Ant Nemuno, Neries ir kitų upių buvo siūloma statyti 86 hidroelektrines, kurios per metus galėtų pagaminti 773 GWh elektros energijos. Tačiau šis ir kiti siūlymai buvo atmesti, kadangi Kauno elektrinę ir Petrašiūnų šiluminę elektrinę valdę belgai ne tik dosniai dalijosi savo pelnu su tuomete Vyriausybe, bet ir įdarbindavo tarybos narius.

Įdomūs faktai iš mažosios hidroenergetikos istorijos

Hidroelektrinės buvo vadinamos hidroelektros stotimis. Plungė jas turėjo net dvi, tačiau turėjo ir du atskirus skirstomuosius tinklus. Bene pirmoji žinoma moteris, inicijavusi hidroelektrinės statybą dar 1920-aisiais - Adolfina Kromienė iš Pilviškių miestelio Vilkaviškio rajone. Turbinos į hidroelektrines būdavo vežamos iš gamyklų užsienyje - Vokietijoje, Latvijoje, Čekijoje, o Kaune įsikūrusio mašinų fabriko ir sandėlio AB „Nemunas“ specialistai buvo kvalifikuoti atlikti hidroturbinų techninį aptarnavimą. Hidroelektrinės statyba galėjo kainuoti nuo 200 tūkst. Lt (Slabadų hidroelektros stotis, Vilkaviškio rajonas) iki 32 mln. Lt („Mergaičių salos Nemune hidroelektros stotis“).

Beje, Vienas žymiausių Europos hidroenergetikos specialistų buvo Telšiuose gimęs Gabrielius Narutavičius (lenk. Gabriel Narutowicz, 1865-1922) - pirmasis Lenkijos prezidentas ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus brolis.

Hidroenergetikos plėtra

Tarpukario Lietuvos elektrifikacija didžiąja dalimi buvo finansuojama užsienio kapitalu. Buvo statomos dyzelinu ar durpėmis kūrenamos elektrinės, o jų gaminamos elektros kaina buvo neadekvačiai didelė, lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Hidroelektrinės galėjo pasiūlyti gerokai pigesnę alternatyvą. 1935-aisiais jau veikė 96 hidroelektrinės, jos per metus pagamindavo 836 000 kWh.

Ten, kur hidroelektrinės nekonkuruodavo su akcinėmis bendrovėmis „Kauno miesto elektros apšvietimo“ ir „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti“, statybos leidimai būdavo išduodami itin greitai - pavyzdžiui, Marijampolės rajono Puskelnių hidroelektrinei 1937-aisiais statybos leidimas išduotas per nepilną mėnesį. Yra žinoma, kad ūkininkai domėdavosi, kaip panaudoti upelių vandenį savo ūkių elektrifikacijai, ir statydavosi privačias nedideles hidroelektrines.

Kalbant apie kainų skirtumus, senųjų laikraščių straipsniuose randama informacijos, kad 1936-aisiais pradėto įrengti Aisėnų vandens malūno elektrinė Priekulės gyventojams elektrą planavo tiekti už 0,4 Lt/kWh, kai vietinės dyzelinės elektrinės gaminama elektra kainavo 1,80 Lt/kWh. Pastačius hidroelektrinę Puskelnių vandens malūne, Marijampolės mieste elektra atpigo nuo 0,95 Lt/kWh iki 0,90 Lt/kWh.

1939-aisiais prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Lenkijos sutriko dyzelino ir žibalo tiekimas. Dyzelinas buvo naudojamas elektros gamybai, o žibalas - buityje, apšvietimui. Vyriausybė nurodė sumažinti importuojamo kuro naudojimą elektrinėse, o žibalo trūkumas paskatino gyventojus ieškoti būdų elektrifikacijai. Išeitimi tapo hidroelektrinės.

Deja, per II Pasaulinį karą dauguma hidroelektrinių buvo sunaikintos. Sovietmečiu senųjų tarpukario hidroelektrinių vietoje buvo intensyviai statomos naujos, plečiami vietiniai elektros skirstomieji tinklai. Vėliau pastatytos Kauno hidroelektrinė (1959 m.) bei Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (1992 m. paleisti pirmieji du agregatai) Kaišiadorių rajone. Šios jėgainės ir dabar yra Lietuvos energetinės sistemos stabilumo pagrindas.

Šiuolaikinė mažoji hidroenergetika

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos valdžia skatino mažųjų hidroelektrinių atstatymą (dauguma jų uždarytos po Ignalinos atominės elektrinės paleidimo), kadangi buvo keliamas tikslas padidinti elektros gamybą iš vietinių atsinaujinančių šaltinių. 1992-aisiais pradėjo veikti pirmoji privati mažoji hidroelektrinė, o 1996-aisiais mokslininkų ir hidroenergetikos entuziastų iniciatyva įkurta Lietuvos hidroenergetikų asociacija. Lietuvoje pradėta turbinų, jų valdymo spintų gamyba.

Mažosios hidroelektrinės šiandien projektuojamos, statomos ir eksploatuojamos gerokai kitaip nei anksčiau - itin daug dėmesio skiriama užtikrinti sąlygas žuvų apsaugai ir migracijai, hidrotechninių statinių priežiūrai, įrenginių atnaujinimui, nustatytam tvenkinių darbo režimui palaikyti. Stengiamasi, kad hidroelektrinės veiktų kuo efektyviau visu eksploatacijos laikotarpiu, kuris, nedarant kapitalinio remonto, vidutiniškai siekia 50 metų.

Šiuo metu mažųjų hidroelektrinių instaliuota galia yra 28 MW ir per metus jos pagamina apie 100 GWh, arba 3-4 proc. visos Lietuvoje pagaminamos elektros. Hidroelektrinės yra 3,2 karto efektyvesnės už saulės elektrines bei 1,5 karto efektyvesnės už vėjo elektrines, prijungtas prie skirstomojo tinklo.

Hidroelektrinės yra lanksčiau ir greitai reguliuojamos bet kuriuo paros metu ir visais metų laikais, todėl jos gali teikti galios rezervus, lankstumo paslaugas elektros energetikos sistemai. Kauno technologijos universiteto mokslininkai suskaičiavo, kad mažųjų hidroelektrinių kuriama vertė visuomenei siekia nuo 24 mln. EUR iki 384 mln. EUR naudos per metus iki 2030-ųjų, kol bus įgyvendinti visi strateginiai tikslai energetikos sektoriuje.

Visi įrašai